Paskutinioji Ričardo Gavelio knyga – romanas „Sun-Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste“ – išvydo dienos šviesą netrukus po autoriaus mirties 2002 m. rugpjūčio 18 dieną. Kritikai knygą pavadino R. Gavelio kūrybinio kelio kulminacija, po kurios autoriui, regis, jau nebebūtų ką pasakyti, nes čia mėginama suvesti visas sąskaitas su gyvenimo neteisybėmis, aprašyti visuomenės ir kosminio blogio fenomenologiją.

Bevardis pagrindinis romano herojus, vaikystėje turėjęs gabumų kone visose veiklos srityse, o brandos amžiaus atsidūręs Lietuvos valdžios olimpe, stoja į žūtbūtinį karą su pasaulio blogiu, kuriam įveikti gėrio jėgos esančios per silpnos. Herojus susitapatina su kinų filosofu ir karvedžiu Sun-Tzu, perėmęs iš jo mokymo priesaką, jog kariui svarbiausia pažinti priešą pačiam neišsiduodant ir maskuojantis blogio pavidalais. Kaip aiškino pats romano autorius, „kai blogis ir gėris susikryžiuoja vieno žmogaus širdyje – lauk klaikių rezultatų“. Iš savo požeminės buveinės valkata milijonierius puldinėja nenaudėlius, tikėdamas, kad šitaip jis naikina pasaulio rauges ir prisideda prie Visatos pertvarkos. Tačiau pasaulio tvarkos determinizmo šarvai lieka neįveikiami ir liguistų vaizdinių apsėstas herojus pralaimi savo donkichotišką kovą, kuri tik prisideda prie pasaulio chaoso didėjimo.

Romano pasakojimas nesilaiko chronologinės tvarkos, pakankamai savarankiški epizodai (neretai primenantys sarkastiškus esė) susiejami vidinio sąryšingumo principu, kai paskutinis skyriaus motyvas tampa naujo skyriaus pirmuoju motyvu. Nuoseklus temos plėtojimas kuria argumentuoto dėstymo įspūdį ir romanas suvoktinas kaip racionali parabolė, kuriami istorinio laiko parametrai tampa apokaliptinio pasaulio ženklais. Intelektualinė teksto agresija siekia paveikti skaitytojo vertybines nuostatas, tačiau nesiūloma jokia prasmingesnio gyvenimo perspektyva.